A. Paulauskas. Kada nustosime laukti, kol kas nors įvyks?

| 0 comments

Kol žaibas netrenks, valstietis nepersižegnos. Pastaruoju metu atrodo, jog būtent šiuo principu vadovaujasi Lietuvos institucijos. Jos tik ir laukia, kol įvyks koks incidentas, jog imtųsi reikalingų veiksmų, apsaugančių mūsų piliečius. Atsiribojame nuo vykstančių įvykių pasaulyje sakydami „mes maži“, „kam mes čia įdomūs“, „pas mus tikrai taip nenutiks“. Toks raminantis požiūris šiandieniniame iššūkių pasaulyje nėra teisingas.

Negi visada turime būti laukimo būsenoje? Gal belaukdami geriau ruoškimės nenumatytoms ir ekstremalioms situacijoms? Šiuos klausimus keliu ne be reikalo. Daugėjant teroristinių išpuolių, kitų grėsmių, privalome rimtai galvoti apie galimų ekstremalių situacijų sprendimų būdus.

Šiais metais Valstybės kontrolė tikrino, ar valstybės institucijos pasirengusios ekstremalioms situacijoms. Rezultatai nenudžiugino. Paaiškėjo, jog ketvirtadalis įstaigų 2015 m. dar nebuvo patvirtinusios ekstremaliųjų situacijų valdymo planų, trečdalis trejus metus iš eilės neorganizavo institucinio lygio civilinės saugos pratybų, ketvirtadalis neorganizavo civilinės saugos mokymų, o 62 proc. valstybės ekstremaliųjų situacijų operacijų centro bei 58 proc. valstybės institucijų ekstremaliųjų situacijų operacijų centrų  narių neišklausė įvadinių civilinės saugos mokymų. Kažkas neįtikėtino! Juk šie žmonės yra paskirti ir įvykus nelaimei privalės priimti sprendimus, kad kuo mažiau žalos būtų padaryta ir kuo daugiau gyvybių išsaugota. O mes ne tik kad neturime ekstremaliųjų situacijų planų, bet ir žmonės, kurie turėtų būti apmokyti, kaip elgtis krizinėse situacijose, yra nepasirengę.

Paprasti pavyzdžiai: Vilniaus savivaldybė vis dar sprendžia gyventojų perspėjimo sirenų įsigijimo ir įrengimo klausimą. Didžioji dalis savivaldybių neturi slėptuvių. Jų neturi ir institucijos, kurios koordinuoja pagalbos teikimą šalyje. Dar nesame sukūrę bendros nacionalinės strategijos. Trūksta plačios kompetencijos sprendimus formuojančio Krizių valdymo centro. Dar daugiau, tik 2 iš 30 valstybės institucijų turi civilinės saugos specialistus, kitose – civilinės saugos funkcijas vykdo darbuotojai, kuriems tai tik „šalutinė“ pareiga iš daugelio kitų.

Ir visa tai vyksta šalyje, kur vos už 50 km nuo jos sienos statoma nesaugi atominė elektrinė. Atominės elektrinės statybos vietos jau nebepakeisime, tačiau per keletą mėnesių įvykę trys incidentai mums siunčia labai rimtą signalą. Oficialiai Baltarusija skelbia, jog viskas gerai, tačiau apie paskutinį incidentą statybose buvo prabilta tik po dviejų savaičių. Kodėl? Klausimas, į kurį, turbūt, galėtų atsakyti tik statytojai ir užsakovai. Turime susitarti su Baltarusijos valdžia dėl informacijos dalijimosi. Taip pat turime labiau pasitelkti tarptautines atomines elektrines prižiūrinčias organizacijas, kad užtikrintume, jog elektrinė būtų statoma remiantis naujausiomis technologijomis.

Tačiau yra ir kitų iššūkių: vakarų šalys susiduria su kibernetinėmis atakomis, dideliais pabėgėlių srautais, terorizmu, kuris, pastaruoju metu ypač aktualus ir mums, nes mūsų piliečiai keliauja ir neabejotinai atsiduria pavojaus zonose. Prisiminkime praėjusiais metais virš Sinajaus pusiasalio sudužusį Rusijos lėktuvą. Jau po kelių dienų Didžioji Britanija įtarusi, kad lėktuvas galėjo būti susprogdintas, sustabdė turizmo bendrovių skrydžius į šį kurortą ir organizavo masišką savo piliečių išgabenimą iš Egipto. Tą patį padarė ir Airijos, Nyderlandų bei Vokietijos bendrovės. Tuo tarpu Lietuvos valstybinis turizmo departamentas, Užsienio reikalų ministerija ramino turistus, o kelionių organizatoriai toliau juos gabeno į Šarm el Šeichą. Kelionės nutrauktos tik po kurio laiko. Panašiai pasielgta ir šią liepą, kai Turkijoje žlugo karinis perversmas. Tuomet taip pat apsiribota tik rekomendacijomis. Gerai, kad nenutiko jokių nelaimių, bet kas būtų prisiėmęs atsakomybę priešingu atveju?

Lietuva neturi atsakingos institucijos, galinčios teikti ne tik rekomendacijas, bet ir drausti vykti į šalis, kuriose gali kilti pavojus žmogaus gyvybei. Esu įsitikinęs, jog turi būti pareigūnas, galintis prisiimti atsakomybę ir gebėti garsiai ir aiškiai pasakyti – „draudžiama vykti į šią šalį, nes ten žmonių saugumui gresia pavojus“. Bet vietoje to, kelionių bendrovės ne tik gąsdina žmogų, jog negrąžins už kelionę sumokėtų pinigų, bet ir grasina baudomis už bendrovės patirtą žalą.

Situacija neguodžianti, šioje srityje reikia nemažai permainų. Turime užtikrinti, kad atsitikus nelaimei sugebėsime tinkamai pasirūpinti savo žmonėmis. Privalome dėti visas pastangas, jog atsakingos institucijos prisiimtų atsakomybę už joms patikėtą sritį ir sugebėtų esant reikalui tinkamai ir operatyviai reaguoti į grėsmes ir jų suvaldymą. Mes savo ruožtu jau artimiausiu metu  Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto posėdyje prašysime atsakymų, kaip ministerijos ir kitos institucijos įgyvendina Valstybės kontrolės rekomendacijas ir ką ruošiamasi daryti, kad dabartinė situacija pasikeistų.

Artūras Paulauskas, Seimo Darbo partijos frakcijos narys, Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas

Parašykite komentarą

Required fields are marked *.