G. Mozūraitis: „Siūlau keisti politinės reklamos apibrėžimą“

| 0 comments

Dar vis pamename, kai viešojoje erdvėje nuvilnijo žurnalistų pasipiktinimo banga esą jie užsiima politinės reklamos skleidimu ir taip pažeidžia Lietuvos įstatymus. Vyriausioji rinkimų komisija (VRK) ėmėsi daryti tvarką ir galimai tapo neprašytais „cenzoriais“. Nei vienų, nei kitų kaltinti negali – pirmi tiki, kad turi prižiūrėti, kaip vykdomas Seimo rinkimų įstatymas, antri – dirba savo darbą ir teikia informaciją visuomenei. Akivaizdu, kad tai yra opi tema, abi pusės šneka, diskutuoja, tačiau neprieina bendrų išvadų. Tad noriu iškelti esminį klausimą – koks yra žodžio laisvės ir politinės reklamos santykis mūsų šalyje?

Žodžio laisvė nėra absoliuti

Žodžio laisvė yra viena iš pagrindinių ir esminių Lietuvos Respublikoje ir daugelyje kitų Europos ir pasaulio valstybių įtvirtintų asmens teisių. Didžiausias žodžio laisvės priešas – cenzūra, su kuria turėjome ilgametę istorinę kovą. Kartu su Nepriklausomybe įgijome ir žodžio laisvės teisę, todėl visiškai natūralu, kad ją garantuoja LR Konstitucija, daugybė tarptautinių ir nacionalinių teisės aktų.

Pavyzdžiui, Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pasisakyta, kad įsitikinimai – talpi, įvairialypė konstitucinė sąvoka, apimanti politinius, ekonominius įsitikinimus, religinius jausmus, kultūrines nuostatas, etines bei estetines pažiūras ir kt.; laisvė turėti įsitikinimus reiškia, kad žmogus yra laisvas pats formuoti savo įsitikinimus, formuoti ir reikšti savo pažiūras, pasirinkti pasaulėžiūros vertybes; jis yra ginamas nuo bet kokios prievartos, jo pažiūrų negalima kontroliuoti; valstybės institucijų pareiga – užtikrinti ir ginti šią asmens laisvę; įsitikinimų turinys – žmogaus privatus reikalas; įsitikinimų bei jų raiškos laisvė įtvirtina ideologinį, kultūrinį ir politinį pliuralizmą; jokios pažiūros ar ideologija negali būti paskelbtos privalomomis ir primestos individui; valstybė turi būti neutrali įsitikinimų atžvilgiu, ji neturi teisės nustatyti kokios nors privalomos pažiūrų sistemos; teisė laisvai reikšti įsitikinimus yra neatsiejama nuo laisvės juos turėti; įsitikinimų raiškos laisvė – tai galimybė savo mintis, pažiūras, įsitikinimus netrukdomai reikšti žodžiu, raštu, ženklais, kitokiais informacijos perdavimo būdais ir priemonėmis (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 13 d. nutarimas).

Kita vertus, Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, kad laisvę reikšti įsitikinimus galima riboti tik įstatymo nustatyta tvarka ir tik tada, kai yra būtina apsaugoti Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalyje nurodytas vertybes – žmogaus sveikatą, garbę ir orumą, privatų gyvenimą, dorovę, ginti konstitucinę santvarką. Akivaizdu viena – žodžio laisvė nėra absoliuti, ji ribojama įstatymu. Kaip? Vertinant kiekvieną situaciją individualiai ir bandant surasti teisės principus atitinkančią asmens teisių pusiausvyrą.

Teismų praktika

Visi matome, kad rinkimų kampanijos metu viskas vertinama per jautriai – elementarus politiko paminėjimas straipsnyje gali tapti politine reklama. Taigi bet kuri publikacija, susijusi su politiku ar partija, gali patekti ant VRK stalo. Tačiau pažiūrėkime į šią situaciją iš žiniasklaidos pusės – ji vadovaujasi Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintu principu, kad viešoji informacija visuomenės informavimo priemonėse turi būti pateikiama teisingai, tiksliai ir nešališkai. Konflikto atveju čia užsidega raudona zona, nes kiekvienas asmuo pateiktą informaciją teksto, vaizdo ar garso įrašo formatu supranta ir priima skirtingai. T. y. čia turime atvirą lauką individualioms interpretacijoms, o ribų niekas nenustatė. Tad kaip surasti ir užtikrinti rinkimų kampanijos visų dalyvių lygiateisiškumą ir žiniasklaidos teises į žodžio laisvę? Atsakymus galime rasti teismų praktikoje.

Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pažymėjęs, kad atitinkami nacionaliniai įstatymai, siekiant užtikrinti tinkamą saviraiškos laisvės naudojimąsi, turi būti suformuluoti pakankamai tiksliai. Vienas svarbiausių faktorių – nepamiršti, kad žiniasklaida, atlikdama savo pareigą skleisti visuomenei informaciją, turi teisę net ir atitinkamai provokuoti. Jeigu žiniasklaida netektų teisės provokuoti, taip būtų neadekvačiai sumažintas jos, kaip vieno iš demokratijos garantų, vaidmuo.

Kita vertus, tas pats Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pažymėjęs, jog žurnalistų žodžio laisvės apsauga reikalauja, kad žurnalistai veiktų tik gera valia, remdamiesi tiksliais faktiniais duomenimis ir suteiktų tinkamą bei tikslią informaciją, atsižvelgiant į žurnalistinės etikos principus, kas iš esmės atitinka minėtą Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintą principą informaciją pateikti teisingai, tiksliai ir nešališkai. Kitaip tariant, nors žiniasklaidos žodžio laisvės ribos yra platesnės negu kitų asmenų ir ji negali būti laikoma atsakinga už kitų asmenų išreikštas mintis, naudojamas publikacijose, tačiau tai nereiškia, kad publikacijoms apskritai negali būti taikomi jokie ribojimai.

Kas yra politinė reklama?

Išsiaiškinime, kas yra politinė reklama ir kaip ji yra reglamentuojama Lietuvoje. Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymas politinę reklamą apibūdina kaip valstybės politiko, politinės partijos, politinės partijos nario, politinės kampanijos dalyvio, jų vardu ir (ar) interesais bet kokia forma ir priemonėmis už užmokestį ar neatlygintinai politinės kampanijos laikotarpiu ar tarp politinių kampanijų skleidžiama informacija, kuria siekiama paveikti rinkėjų motyvaciją balsuojant rinkimuose ar referendume arba kurios skleidimu propaguojamas valstybės politikas, politinė partija, politinės partijos narys ar politinės kampanijos dalyvis, taip pat jų idėjos, tikslai ar programa.

Apibrėžime aptariama daugybė faktinių situacijų. Kodėl? Taip tiesiog bandoma užkirsti kelią neteisėtai politinei reklamai. Drįstu iškelti klausimą – ar visi čia išvardyti galimi apribojimai yra tinkami nūdienai? Atidžiai išanalizavus šį apibrėžimą, peršasi vienintelė išvada –apibrėžimas yra perteklinis. Pavyzdžiui, nuostata „tarp politinių kampanijų skleidžiama informacija“ – ar tai veikia? Ne. Ir tai visiškai natūralu. Jeigu taikytume šią nuostatą, tai praktiškai niekas niekada negalėtų kalbėti apie politikus! O jeigu kas paviešintų, pavyzdžiui, interviu su politiku apie burokų auginimą, tai turėtų būti pažymėta kaip politinė reklama, ji turėtų būti apmokėta iš rinkiminės sąskaitos ir t. t. Kitaip tariant, visos publikacijos, susijusios su politikais, turėtų būti vertinamos kaip politinė reklama, o rinkimų kampanija prarastų savo prasmę.

Taigi turime problemą – politinės reklamos apibrėžimas praktikoje dažnai suprantamas ir taikomas pernelyg plačiai. O vienas svarbiausių momentų, kad tai yra ne tik teisinio reguliavimo, bet daugiau teisės taikymo problema. Dėmesį patraukia Lietuvos administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 8 d. nutartis, kurioje pažymėta, kad pateikta informacija, jei ji yra objektyvi ir atitinkanti Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 3 punkte numatytus visuomenės informavimo principus, negali būti pripažinta kaip turinti savireklamos požymių. T. y. politinės reklamos faktas gali būti nustatytas tik tokiu atveju, kai situacija atitinka nurodytą politinės reklamos apibrėžimo požymių visumą, o ne vieną požymį. Čia ir prasideda VRK darbas – ji įvertina visas situacijas ir priima sprendimus. Kaip tai turėtų vykti? Pirmiausia reikia išsiaiškinti konkrečios publikacijos motyvaciją paveikti rinkėjus, ar publikacija propaguoja konkrečią partiją arba jos narius, kandidatus, dalyvaujančius rinkimuose. Bet koks sprendimas, kuris grindžiamas tik prielaidomis, prieštaravimais ir nėra tinkamai pagrįstas nustatytais faktais, negali būti pripažįstamas pagrįstu ir teisėtu. Ir, žinoma, jokiu būdu negalima pažeisti nekaltumo prezumpcijos principo! Ne publikacijų autoriai, o patys rinkimų prievaizdai turėtų įrodinėti galimą pažeidimo faktą.

Išvada – reikia keisti įstatymą

Įvertinus galiojantį teisinį reguliavimą ir praktikoje kylančias problemas, akivaizdu, kad laikas peržiūrėti politinės reklamos apibrėžimą. Išanalizavęs tiek teisinę, tiek praktinę puses, siūlau išbraukti nuostatą, jog tarp politinių kampanijų skleidžiama informacija yra laikoma politine reklama. Taip pat būtina įtvirtinti normą, kad politinė reklama nėra laikoma žiniasklaidos pateikta informacija, laikantis Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtinto principo, t. y. kai viešoji informacija visuomenės informavimo priemonėse pateikta teisingai, tiksliai ir nešališkai.

Giedrius Mozūraitis, Darbo partijos narys, teisingumo viceministras

Parašykite komentarą

Required fields are marked *.